Visą laiką - iš ryto, popiet, vakare
Šnibžda kipšas įkyriai į ausį : už ką?
      Taip gražiai ir ramiai aš į mirtį ėjau -
Gan sokrališkai naiviai atrodžiau tik sau:
       Nebuvai taip aštriai, taip giliai manyje
Nieks nei sienos, nei medžiai neklausė: už ką?
        Ir į dangų pakėlus niūrokas akis
Nutylėdavau žodį kaip prakeiksmą -Jis
        Gal be reikalo apglėbei šitaip tvirtai -
Jeigu ledas netirpo, tai kam melavai?
        Visą laiką - iš ryto, popiet, vakare
Juda lūpos neklusniai tik vieną: už ką?