Stoviu mėnesienoj. Pilnatis.
Kažkieno įdėmus žvilgsnis
atveria jausmus many.
Tai baltame veide žėri mėnulio sidabrinės akys.
Tu man artimas, gražiausias šviesuly.

Stoviu medžio paunksnėj. Naktis.
Girdžiu balsą, kažką šnabždant: pasiimk mane, užrašyk mane.
Jaučiu, kad esu niekas - batlaižys.
Kad tik gyventi būtų lengva, kad tik
matyčiau tavąjį šešėlį, garbusis šviesuly.

Stoviu ir rašau balčiausia ašara
tavajam sidabriniam popieriuj. Viltis.
Ji negęsta, auga toj mėnulio pilnaty.
Turbūt esu sentimentalus kvailys,
Nes tik man vienam tu parūpai, gražusis visatos šviesuly.