Nudažyk mano vienišą medį
Šėlsmo rudenį vėjo spalva –
Joks paukštelis ant jo nebegieda,
Kai tokia nupilkėjus laja.

Ir pavasario čia nebeieško,
Nebelaipioja vikrūs vaikai.
Kartais šaką nudžiūvusią teškia
Vėjo gūsis rausvais paryčiais.

Pastovėki prie vienišo medžio,
Kai melodijas vėjo šlamu.
Už nemylimą šiandien atleidžiu –
Negailėk rudeninių spalvų.