Žmonės nešasi glėbiuose baltus, geltonus ir rausvus rojaus paukščius – chrizentemas. Plasnoja jie sparnais glėbiuose į žingsnių taktą, barstydami taką savo žiedlapių pūkais.
  Tupiasi rojaus paukščiai ant žemės kauburėlių. Jie čia suoks ramybės giesmę. Laša dangaus ašara nuo svyruoklio beržo šakos ant vienišo kapo...
  Rymo artimieji prie kapų kauburėlių, ir žvakelių šviesoje išnyra mirusiųjų veidai. Palikę beprotiškai skriejančią kasdienybės karusėlę, kai akyse mirgėdami susilieja veidai, išlipę čia, ramybės stotelėje, žmonės atsikvoši ir pamąsto apie gyvenimo prasmę ir esmę.
Tyliai sklando baltasis mirties ir ramybės angelas rudeninio dangaus liepsnelių pašvaistėje. Tyliai nusklendžia jo plunksna ant vienišo kapo, apšviesto kažkieno uždegtos žvakelės...
  Bet yra prigludę laukuose ir pamiškėse apleisti kapai, apkloti lapų drobulėmis ir apkaišyti išdžiūvusiais žolynais. Čia retai kas užsuka, čia nenutupia rojaus paukščiai...