Iš užmaršties – ir ateities
paėmęs kirvį
mamuto kaulu inkrustuotą
ateina

viešpatie – ir kaip jis sunkiai eina

iš užmaršties ir ateities
ateina
         eigulys jausmų

ateina
palengva
iš tolo
toks pavargęs

ateina jis nukirsti neapykantos
nemeilės

nukirsti ir išvežt kažkur toli toli
kur nėr manęs – ateityje palaidoti
ateina

o jie man brangūs – tie jausmai kurie tikri
kurie gyvenime turėjo savo vietą
ir savo spalvą laiką – jie juk ten gyvi –
nukirst gyvenimo nereikia – negerai taip

ir aš atleidžiu savo eigulį jausmų
iš darbo

jis kirvį padeda
lyg nusilenkdamas prie kojų man
tik
žvilgsnį kilstelėjęs dar
akim nebyliai nusišypso ir...

pasileidžia bėgt – nutrūkęs
ir pasileidžia bėgti toliais
ir krykščia
juokiasi
kvatoja
visai kaip vaikas
gal kaip išprotėjęs
o gal kaip vėjas
užvertęs galvą jis kvatoja dangui

rankas į šonus atlapojęs sukas
lietus jam taškosi į veidą ir atšoka

jis buvo toks pasenęs
o dabar kaip vaikas

nubėgęs į žiemojančius pavasarius
dar prausia lietų – taškosi
ir jau išnyksta

tik kirvį
man
mamuto iltim inkrustuotą
čia paliko...