Esu balta drobė,
kurioje įrašytas
Tavo likimas,
kai rudenio ilgesiu
krenta spalvos į jūrą
bėgančiom bangom
ir šviesa mūšomis
ritas į aštrią
mėnesienos briauną.

Naktis suskyla.

Dienos strėnas
suveržiu ašutinėm virvėm –
laikas neįkvepia stingimo.
Šnabždančioj minioj
ieškau Tavo žvilgsnio –
kalbėki tyla,
joje atpažinsiu.