Užuolaidas lietaus užtraukęs ant langų,
Šį vakarą Ruduo kalbėjos su Dangum:
Be sušalusių žodžių, be vaidų su vėju,
Tik pageltusiais lapais pažeme nušlamėjo...

                                          Rudens neskauda, jis tik duoda –
                                          Brandos ir išminties aruodą...
                                          Jei vasarą rankos saulės juostą išaudė –
                                          Tai Spalio danguj liūdesys nesimaudys.

Suraukus debesų raukšlėtą kaktą,
Padangė atsidusus taip atsakė:
„Aš kasdienybės dalis esu virš Žmogaus,
Tad nesmerki rudens ir nekaltink lietaus“.

                                           Dangus yra VIRŠ, Ruduo tiktai ŠALIA,
                                           Tačiau pastelines spalvas auginam savyje:
                                           Jos telpa į delną – saugumo uostą,
                                                                      Į ašarą džiaugsmo ant degančių skruostų,
                                                                      Į naštą darbų, kurie už durų lieka,
                                                                      Į vaikišką pasaką mažyliui prieš miegą...

Auginam šviesas paveiksluos dienų:
         Mažyčiais teptukais laimingų širdžių
                  Nutapom vainiką pastelės spalvų...