Baltapūkis mažas berniukas
Pažadėjo nupiešt man sparnus,
Bet šešiamečio rankoj pieštukas
Išbraižė atspindžius jausmų.
Tos melsvos drėgnos akutės
Tylėjo, nors tvino nuo žodžių.
Atrodo, suplyšau per pusę –
Tik savo žaizdų neparodžiau.

Sau prisiekiau tūkstantį kartų:
Svetimo skausmo negerti,
Gyvenimą kito pasvėrus,
Po darbo duris užtrenkti,
Kur ne mano gėla ir ne mano jausmai...
Bet nemoku, negaliu... ir žeidžia labai
Mažo berniuko nesugiję randai...