Išlydžiu save
Pro neatveriamus
Nežinomybės vartus.
Tam, kad dar labiau skaudėtų.
Sukabinu grandinėmis,
Dabinu užraktais
Ir spynom puošiu
Savąją kančios dievybę.

Pamojusi ranka
Apsisuku,
Išsidraikiusius savo plaukus
Braukdama per
Jūsų sielų skausmų
Beprasmiškumą,
Per jūsų visų antkapius.
Iš čia, kur einu, nebegrįžtama.