pasiklydusi vasara
blūdinėja
po tuštėjančias pievas
ieškodama buvusio šurmulio
skruzdelyno duris
pastuksenus
užmūrytas
pavaryta sargybos šalin
susigūžia
nes namuose visi
jau pamiršo
beprotišką savo judėjimą
miega
patvory auksu spindintys
lapai
nebekalba
nebeplazda
tik nebyliai didžiuojas
savo įkapių
laikinu grožiu
o ruduo
spendžia spąstus
voratinkliuos
ir paklodėmis rūko
veja vasarą
jei sugauti negali
meldžia leist pailsėti
medituot
į atsiveriančią erdvę
žvelgiant tyloje