kokios puikios tavo rožės,
mano pone,
kaip ilgai trapusis grožis
man spindėjo, -
paskutinis šito rudenio
akordas
aštrų spyglį slėpdamas
tylėjo

apie tai, kad nužygiuotos
mylių mylios,
apie tai, kad net atodūsių
nebūta,
kad išlikom nepasakę
šimto myliu,
kad gyvenom, o ne laukėme
stebuklo

užaugintos mūsų rožės
ir alyvos,
neša vaisių pintines
išstypęs sodas;
vakar paslapčia mačiau -
man skynei,
obuolį nešei gražiai
raudoną

ir skambėdama tyla
prašnenka,
ir išduoda: buvo verta
šitiek mylių
paprastai ir žemiškai
keliauti,
neštis rožę, nebijoti
spyglio