Neįmanoma
Nebereikia visai to fatališko nuojautos jausmo -
Kai žinai, kad nukrisi , o visgi eini ir krenti.
Nebekurki eilių, nes jau niekas aplink nesiklauso -
Nesišypso visai, kai melodija liejas graudi.
Ar turi nusilenkt, kai nurodo, kada pageidautų ?
Tave rado, vilkolaki, bet nebegali užmušt-
Tu medžiot išeini , nors bandei paryčiui atgailauti -
Vėl neįprastą naktį filmuoja narsi prigimtis.
Pamaldingoj tyloj tik patetika kyla į dangų -
Jau saldžiu sacharinu pakrikštijo vilkę vilkai,
Tiktai tu surakintas kaltėm prie užtamsinto lango
Net neleidžiama liest, ką pro jį vogčiomis įmatai.