Juk būna dienų, kai nieko nenori,
           Kai lango akį už užuolaidų slepi.
                    Blakstienomis tarsi tinklu regėjimą užkloji
                             Ir antklodę šiltą lig kaklo tempi.

Juk būna dienų, kai rankos nekyla,
           Kai ant stalelio atvėsta arbata.
                   Sekundės po stikliniu gaubtu dyla:
                             Gal žingsnio nežengt, dar bus koja ne ta?

Juk būna dienų, kai telefoną užčiaupi,
            Save rakini tarp kampų keturių,
                      Kai nieko nereikia ir nieko nelauki:
                              Tetrokšti kad nieks neatrastų kelių:
                     Link tų dienų, kai mintys vangios:
             Keli žodžiai išsprūsta vaiduokliais.
     Girdi tik lietaus lašus į palangę –
Ruduo atidavė duoklę...