Išraižyk ant akmens mano lygtį,
kur nežinomas svetimas dūris,
o atsakymas – dukart sugrįžt ten,
kur vyriais prilaikomos durys,
kur įėję pamiršo atimti
trupinėlį tylos ir vienatvės.
Dalos pilnatys, dalosi mintys –
mes visi iš pamišėlių gatvės.
Bet gyvenimas retina tikinčius,
kad dalinamės vakaro raktais –
atrakink mano skrynią su pykčiu,
atrakinęs ištrauk karčią šaknį.