Vasarinukai

- Pasakyti noriu kažką. Bet supratau, kad jau pasakiau tai anksčiau.
- Girdėjau?
- Gal. Geriau tu pasakyk.
- Nežinau, aš turbūt negirdėjau, nes nenoriu pasakyti.
- Ne, tuomet tikrai girdėjai, matyt, nieko gero nepasakiau. Keista, turbūt.
- Aha.
- …
- …
- Žinai, žinau vieną dalyką vis dėl to. Prisiminiau va taip ką tik, staiga staiga.
- Vis tiek pasakysi.
- Tai jau. Grįžo apelsinų pardavėjas.
- Iš kur tu žinai?
- Taigi mačiau. Ne tik, kad grįžo, bet žinok ir vėl apelsinus pardavinėja.
- Tai blogai, aš norėjau razinų.
- Hm, galėsim pamėginti džiovinti apelsinus. Odeles nulupsim, išrankiosim siūlelius po jais ir džiovinsim.
- Bet aš razinų norėjau ir noriu, manau.
- Tai aš paklausiu apelsinų pardavėjo gal jis pažįsta ką nors turintį razinų atsargas.
- Kvaila tai, galiu paprašyti ko nors atnešti man razinų tuojau pat.
- Bet tai bus ne pardavėjo razinos, o parduotuvinės. Neįdomu.
- Noriu razinų.
- Ateis pardavėjas, žinau, kad ateis.
- Ateis, bet ateis su apelsinais. Išvis, taigi sakei, kad jis apelsinus siunčia dėžutėse, o dabar jau staiga ateis.
*
- Va žiūrėk.
- Kur žiūrėt?
- Va ten, už tvoros. Eina jau šalin. Vėl pavėlavau, o sakė grįžo neilgam.
- Klausyk, pamiršau, kaip ten mus vadina? Vasarinukais? Durnas juk tu, aiškink.
- Pardavėjas sakė vasaros gatvėj gyvenam.
- Mmm.
- Mhm…
Draugė