********
Dangus ant delno telpa visiškai--
Tik ko tie vejas pragaro šešėliai,
Ko vis sapnuojasi ledėjantys laukai,
Iš troškulio numirę upėj sieliai--

Jie veržiasi, kaip srautas neramus
Į mano sielą, į kiekvieną nervą--
Ramybės sodą praradau, namus...
Dar skardžio pušį, tą vienatvės gervę

Ilgai nešiausi eidama taku
Kelionės tamsų vakarą kaip skausmą--
Dangus ant delno, o jame vėl Tu
Pro traukinių, lėktuvų pilką gausmą...