Vakarop miestas neria į upę,
vakarop mūsų tiltai trumpėja –
juos lyg kūdikius nemigos supa,
juos nušluoja naktinis šlavėjas.

Į tamsos išskalautą stiklinę
akys merkia žvaigždes ir mėnulį –
jie tau sapną dangišką piną,
kol tu snaudi taurę sūkulęs –

tokią taurę – pripildytą vyno,
už šiek tiek neteisingą gyvenimą.
Ir būtis lyg suskaudus – ištino,
ir aš pats tartum koziris – lemiamas.

Vakarop miestas neria į upę,
vakarop tavo mintys užmiega.
Jeigu rasiu tave – tik suklupusį.
jeigu rasi mane – savo vietoj.