*******
Mes neturim namų, mes neturim takų numylėtų,
Mes neturim dangaus virš vyšnaitės prie vartų baltos,
Mes neturim prie slenksčio žvaigždynais alsuojančių mėtų--
Mes lyg žvirgždo dulkelės kely dideliam nuolatos--

Kokie vėjai mus kels, ar tarp bedugnių išmėtys--
Tu, berželi laukų, mano Tėviškės net nežinai--
O širdy tos sumigusios mėlynos ilgesio ietys
Atminimais sužydi, lediniais sparnais amžinai

Plėšo uždangas laiko, kaukių dygųjį gruodą
Ir per jūras susišaukia su Tėvynės laukais--
Mes keliaujam sapnuos per Gimtinės iškirstą sodą--
Teka kruvinas vėjas pėdomis ir sidabro plaukais...

Teka akmenys laiko užkaltų langų labirintuos,
Sidabražolėm gaubias rudenėjančios saulės veidai--
Mūsų svajos, kaip paukštės, baltų uraganų išskintos--
Šiąnakt ilgesį mano žaliam lietuje suradai...