*-*-*
Petras gulėjo dar lovoj, kai jo žmona Marytė, grįžus iš turgaus, pakeltu balsu aiškino, kaip ji negalinti su tokiais žmonėm gyventi , kurie guli iki vidudienio......
Petras jautėsi blogai nuo tokių žmonos žodžių. Jis gailėjosi, kam ją vedė prieš dvidešimt metų. Juk tiek daug aplink švelnių, mielų būtybių. Atsikėlė, prausėsi...valgė nesava burna ir išėjo į rūškaną dieną. Gatvėj susitiko Joną, užėjo į kavinę, išgėrė. Prie kito staliuko sėdėjo jaunos moterys.. Susipažino. Paskui kartu ėjo į kitą kavinę, trečią... Grįžo paryčiais. Gal geriau tiktų žodis „grąžino“, nes parvežė Jono žmona ant galinės sėdynės, kaip malkų krūvą.
Antanas gulėjo dar lovoj, kai jo žmona Anelė, grįžus iš turgaus, pakeltu balsu aiškino, kaip ji negalinti su tokiais žmonėm gyventi, kurie guli iki vidudienio...... Antanas atsimerkė. Vakar daug dirbo, naktį kietai miegojo, sapnuodamas slogų sapną. Jautėsi saugus ir ramus. Žinojo, kad žmonos nuotaikos proveržis yra tik laikinas. Tai tik priemonė užtikrinti seniai suplanuotų išeiginių dienotvarkę. Paskubom kėlėsi, virė kavą, ragino vaikus. Po valandos visi jau dardėjo rudenėjančiu vieškeliu su pilnom terbom karšto maisto, kurį paruošė Anelė ir tuščiom kašėm, paruoštom grybams.
Nijolė gulėjo dar lovoj, kai jos vyras grįžęs iš turgaus....... Ne. Tokių vyrų aš nepažįstu. Man tik keturiasdešimt septyni.