Kas suteikė tau teisę teisti sielas,
Mergaite, mėlynom akim?
Ar tu žinai bent, kad ražieną
Nudegino senas kaimo vagis?

Jau samanotas svirnas neatsirakina.
Užlūžo raktas – jo raktis,
O gal spyna visai jau surūdijo?
Bet kam svarbi laukuos sutręšusi rakštis?

Ir kalvėj neskamba taip skardžiai –
Šienauja vyrai dalgiais tolimos šalies.
O mano batų svyla padai,
Kuomet žengiu per dirvą, padegtą vagies.

Neteisk, mergyte, mano sielos
Dangaus mėlyne atsispindinčiom akim.
Ir svirno, rakto, spynos, dalgio plieno
Bei besiplaikstančios nakties ugnim.