Patylėk   vakarais girgždant  prietemoj  vėjo skeletui
Kai pritars čaižiabalsis lietus į varines  skardas
Lyg nebūtų rudens nuskubėjusio  traukinio bėgiais
Ir ne mes toj stoty atsigėrėm užburto vandens

Garsiai  stengės svirpliai -  surūdijantys ilgesio  vyriai
Ir kaukšėjo akordais kulniukai batelių naujų
Paprasčiausiai ir aš tą sekmadienio rytą sustirus
Išgirdau ką sakai - bet jau niekad daugiau negirdžiu

Suvarpytam laukimo mažam nebylių kambarėly
Nutapyti  ant sienos tarp voro auksinių tinklų
Nebandykim sugrįžt, nes rugsėjis  lynojantis vėlei
Negrąžins tos melodijos bliuziškos vario stogų.