Kaip Tu?  
Tokia diena apniukus...
Namai prie žemės prisegti
Tik vienas krutantis voriukas
Šermukšnio lapo vidury
Mažytį savo tinklą audžia
Lyg duoklę rudeniui slogiam.
Dangus ir vėl dienelę skriaudžia
Išdraikęs debesis. Ir kam?
Širdy chaosas, vėjai gūdūs,
Namai namučiai apleisti,
O ilgesio bangoms užplūdus-
Visi jutimai atviri.
Na štai, matai kokia bejėgė
Be Tavo rimasties  esu
Todėl ir klausiu kaip, mielasis,
Šiam buvime jautiesi Tu.