Iškreipta romantika pripumpuota raminamųjų. Man patinka su tavimi kalbėt, pasakoti tau apie tai, kas mano galvoje, apie tave patį... Tu nieko negirdi. Aš pirmą ir paskutinį kartą pasakau, kad tave myliu. Vežu tau mėlynių uogienę. Žinau, kad tu ją labiausiai mėgsti.
Tu pasakai pirmuosius žodžius: klausi, kada ateis pavasaris, klausi, ar atnešiu tau pirmąjį pakalnutės žiedą. Tą vakarą aš rankomis kasu sniegą, bandydama surast bent vieną žalią lapelį.
Vėl sėdim vienas prieš kitą, šį kartą aš klausiu, kodėl tu mėginai nusižudyt, o tu tyli ir negali atsakyt... Bučiuoju tavo kaktą ir dalinuosi saldainiais „Pavasaris“. Žinau, kad tau jie vis tiek nieko nereikš.
Tu pradedi taisytis, tau nebeskiria raminamųjų ir antidepresantų. Aš paskutinį kartą tave aplankau, nes jau žinau, ką tu man pasakysi... Kai tik tu išeisi iš šios ligoninės, tu grįši pas ją, ir manęs nebereikės. Paskutinį kartą bučiuoju tave. Tą vakarą po mano langu pražydo pakalnutė.