Žiū, ruduo prieglobstį rado, –
Apsiblausęs mėnulis vangiai prašneko,
Savo šviesą išpylęs ant užmiršto tako.

Šermukšnių vėriniai suirę,
Purpuriniais lašais į sausą žolę įbridę
Padabino besnaudžiančią žemėje tylą.

Nuogos šakos perrėžė skliautą:
Ištryškęs švinas visą dangų aptraukė.
Glosto rūkai smilgom šiauštą palaukę.

Vėjo atodūsis toks sunkus:
Vasarą plunksnas sklaidęs dangum,
Prapliupo raudoti žvarbiu lietum.

Ant užmiršto tako į sodą
Laumių kasos lietė pažemę nuogą.
Paryčiais teliko iššukuotas gruodas.

Už lango – viešpatija rudens.
Priglusk prie židinio šilto akmens,
Gal dargana tavo širdį aplenks?