Nežymiai krūpteliu – nušvinta rytas,
Ir tiek įmigusių staiga nubunda, rąžos,
Nelieka ten sapnų, kurie tik grąžos,
Manųjų vizijų, dienų perniek mylėtų.

Tau nieko nejaučiu, galbūt laikau už delno,
Jau šimtmetis, kai neramiai skaičiuoju
Išdegintas vagas, sausras įlinkusias
ir vingius, laiko sankirtoj lytėtus.

Beribė prieš akis, žinau – nebeaprėpsiu.
Vis vėsta vakarai, ilgai tamsoj dūmuoju –
esu nebetolies – prie žvyrkelių grūdėtų,
palinkęs ties naktim, jau šimtmečiais
                                              žvaigždėta.