Dangus ir vėl ropoja namų sienomis,
Didelis vyras, be triko ir be 'S'.
Sako, virš manęs gyvena daug rūkančių,
Angelų veidai ilgesių dūmuose.

Ir nėra čia nei liftininko,
Balta drobule rankose,
Tik meduoliai, sušilę nuo ramių vakarų
Ne po vieną.

Dar rytais žingsniai kertasi
Su fontanu, kurio spalvą ir prasmę
Klaidingai nuspėjai.
Ir maršrutas, kai duobės nėra tavo tėvai.

O tu rimtas žmogus, išmokęs kalbėti.
Akys-mandalos, užsuktos vilkeliu gražių žodžių.
Taip niaukias lopiniai veido,
Čia vis dar dangus žnaibos.