jam nuraškė vaikystėj pirštus
tėvo pjautuvas priekaišto žodžiais
liko toks tarsi būtų perpus
ar per sprindį ar net per paguodą
visad laukė kol svetimas klups
paskui tolstantį sekdamas godžiai
kartais glostė jo kūną lietus
kai pravirkdavo svetimos rožės