Iš kreidos išsiliejančios raidės,
Iš lentos šokinėjantys skaičiai,
O kaip sunkiai iš pradžių jie raitės!
Kiek vėliau išsitiesino skaisčiai.

Jūsų akys žibėjo palaima,
Mano pirštai alpo be miego,
Raudonai nuginkluodami klaidą
Į rytojų truputį užbėgo.

O tenai jūs jau vaikščiojot patys,
Nereikėjo net prilaikyti,
Aš likau prie lentos nesupratęs,
Kaip išspręsti Gyvenimo lygtį.

- - -

Na ką jūs, nereikia dėkoti –
Tai juk jūs mane užauginot,
Ne mane prašau vainikuoti,
Kad Aukščiausiąją Tiesą pažinot.