Kiauras rudenio skėtis.
O po juo – paukštis sušlapęs...
Žodi-paukšti, negulki ilsėtis
po apklotu pageltusių lapų.

Žodi-paukšti, pakilki, pakilki –
dar saulė jėgą ir gyvastį žeria.
Tu esi vienintelis tiltas,
jungiantis dangų ir žemę.