Veltui mums niekas nieko nežadėjo
Tik išlydėjo, kaip laivus išlydi
Tikėdami, kad kilsime pavėjui
Į patį nuostabiausią savo skrydį.

Ir kilome, ir leidomės, ir kritom,
Ir šliaužėm pažeme, ir  keitėm  srovę,
Žydėjom, skleidėmes, rasa iškritom
Prieš visagalio laiko  įvairovę.

Išbandėme visus likimo posūkius,
Net trupinius surinkome į vieną
Tik mintyse ir vėl tas pats galvosūkis
Nuo ko rytoj pradėsim savo dieną.