Nuvilnija rugiai
Nuvilnija rugiai.
Išsiskirsto svečiai, išvažiuoja.
Paskutinis vežimas nudarda kalnan.
Tik dvi nugaros duria dar ilgai širdį. Kam? Kam to reikėjo? Ką tai davė? Ilgą ruošimąsi, išlaidas, laukimo nerimą. Paskui susitikimo džiaugsmą. Ilgą sėdėjimą prie stalo, vis garsėjančias kalbas apie gražų ir turtingą gyvenimą. Šokius iki pusiaunakčio, girtų dainas, tavo artumą besikalbant ant prieklėčio apie nesuprastą gyvenimą. Nuovargį, pajustą paryčiais įsistebeilijus žiūrint į paskutines laužo plėnis ir ryto saulės pirmus spindulius, drąsiai pranešusius, kad laiko nesustabdysi. Kad ateina dar viena diena. Kėlimąsi tiems, kurie nors kiek miegojo, ir išvargusius veidus tų, kurie bandė išgerti visą laimės taurę. Kavos gėrimas. Ir ne tik. Paskubom surinkti daiktai. Kuriuos prisimeni, kuriuos randi. Ir noras pabėgti, kuo greičiau pabėgti iš šios vietos, kur dar kartą nepavyko pajusti pilnatvės. Nors taip norėjosi, taip stipriai buvo viltasi, taip laukta ir tikėtasi. Greičiau į vežimą.
Ir paskutinės dvi nugaros tolsta ir tolsta.
Paskutinis vežimas nudarda kalnan.
Išsiskirsto svečiai, išvažiuoja.
Nuvilnija rugiai.