Atrodo, pėdomis jaučiu menkiausią šukę pakelės
Ir drąsinu save, kad šįkart skaudžiai nesuklupsiu.
Nes pažadėjai, kad daugiau taip neskaudės,
Jei savo bučinį
į tavo lūpų vystyklus įsupsiu...

Net ir dabar: „matavus šimtąkart ir vieną sykį kirpus“ –
Apsirikau. Likau „it musė barščiuose įklimpus“.
Tiesiog – praleidau vieną faktą, kurį tu taip pat žinai, –
„Pakišo koją“
sudėvėti ir nešvarūs vystyklai...