Visi belūpiai šneka -medžiai, sienos, žemė,
Laiškai, tylėjimas, net tavo draugo žvilgsnis,
Ir mobilus begarsis, ir tuščia stotelė,
Ir tai, kas manyje ilgokai nenurimsta:
Nemylima, nemylima, nemylima.

Ištirpsta prietemoj begarsiai siluetai,
Bet akylėja žvilgsnis - jis ligonis
Ir šnekasi plaukai iš skausmo susirietę,
Apdulkę pakely ilgų klajonių:
Nesuprasta, nesuprasta, nesuprasta.

Nereik peties - galiu pati suklupti,
Kada nelieka vardo - nesišypsau.
Bevilčiai pralaimėjus laimės rungtį
Šlapioj nakty prie kelio stoviu šiaip sau:
Nesurasta, nesurasta, nesurasta.