Ilgai ieškojau liepos.
Tos senos, kur kažkada,
Prieš 30 ar 25 metus,
Užkasėm stiklo šukę.
Po ja – žoles, žiedus
Ir pasakiškai išpieštą paveikslą.
Apie ką, jau neprisimenu.
Tačiau žinojom, kad atgaivins jis mūs jausmus.
Tai paslaptis buvo
Tik mūsų keturių.

Dabar vienas Amerikoj,
Kitas numiręs – lai būna žemė jam lengva,
Trečiam tai jau visai neįdomu,
Taip, kaip Amerika, mirtis, ar aš dar gyvas po medžiu.

Todėl sutartą dieną
Vienas kastuvą imu.
Kasu. Atsiremiu į saulės spindulį,
Įžiebtą stiklo čežesy.

Toks pat glotnus, kaip ir tada,
Tačiau po juo nėra žolės,
Gėlių ir piešinio, kuris turėjo teikt svajas.

Tik tuštuma...

Kaip aš tarp žemės ir dangaus...