Nėra kalbos,
Nėra žodžių,
Kurie nusakytų,
Kurie išreikštų tą jausmą,
Kai daužos širdis
Aklinoj krūtinėj,
Džiūsta burna...
Kai prunkščia ir spardos arkliai,
Kieme pakinkyti,
Vežėjas nutrinta sermėga
Nulaikyt jų negali.
Blaškausi po pirkią –
Paduokit batus!
Bučiuoju vaikus –
Sudie...
O akyse jau matau
Naujus kelius,
Žiburius miestų,
Kuriuose dar nebuvau,
Jaučiu kvapą žmonių,
Kurių nepažįstu,
Rankų paspaudimus.
Matau žvilgsnius akių,
Keistų, neregėtų,
Su ugnim,
Nuo kurios
Sudegti gali...
Tai magija –
Jėga neramioji,
Kuri siaučia many
Ir mėto
Kaip jūra kad
Išmeta pliauską
Ir kviečia, ir šaukia išeit,
Kad galėtum sugrįžti,
Kad galėtum
Gyventi.