Ir vėl kelyje, išviliota miražų –
Nemoki lemties suklastoti.
Vidurnakčiais bunda iš miego ir rąžos
Pavargusios didmiesčių stotys.

Ir svetimo lango neryškios žarijos
Lyg nuorūkos sklendžia į tamsą,
O ten, paširdžiuos, kur ilgai nesugyja,
Kažkas pasalūniškai amsi.

Sustosi tik ten, kur nėra ką mylėti,
Kur prieraišų laiką užversi.
Bet pakeli blyškią mėnulio monetą –
Ir vėlei iškrito reversas.