Iš tavo dygliuoto likimo
Netyčia erškėtį nuskyniau –
Ir skleidžias ant pirštų žiedai,
Pražysta vilnijančiom puokštėm,
Apglėbia, apraizgo, pajuosta,
Nužydi, nužydi juodai.

Beorėj laukymėj užtrokštum,
Bet krinta nuo dangiškų bokštų
Gaivinantys mėtų lašai –
Pro debesio virpantį kraštą
Mums mėto po lašą, po lašą
Negimsiantys meilės vaikai.