Neramu neramu
Taip dažnai aš luošys susivokti prie lieptų,
vandenynas srovena – noriu sausas išlipti
ir pažinti, žodžiu, net girdėti šlepsenant per[liesą]
juodraštinį eilėraščio žmogų, nerišliai kalbėti,
su miegančiu katinu – tyliai murkti prie baro.
Neramu – vaitoja tamsoj susigūžusios kalės –
nebemoku išnirti iš rūko – einu užrūkyti prie valčių,
toks bejėgis, blyškus ir blaškus, kaip plaštakė vienintelio irklo
nerandu, nudūmavusio lango žvakidžių liepsna – akys mato –
prie kranto iriuos, liepos karnom sapnus užsirišęs.
Gluosnio rankos tik glosto – glamonės, glamonės –
nevilioja per lieptus išeiti – sugrįžti per lietų,
aš ant laiptų tiek priverkiau sniego – tai miegas
nuo mažylio bevardžio pirštelio nukrisdamas verkė ir verkė,
nes nebuvo vandens, vien bedieviškai paslikas vaikas
mirkė kojas prie valčių siūbuojančio kranto.