-1-

Aš sukursiu mažytę ugnelę.
Tu ateik pasišildyt prie jos.
Galbūt šitaip surasi kelią
Nuo savos ligi mano dainos.

Vis budėsiu, kad ji neužgęstų.
Ir ją ginsiu nuo vėjų žvarbių.
Kartais daug ką tenka iškęsti
Dėl žmogaus, kurį tyliai myliu.

-2-

Jau tamsu... Žiburėliai keli
Gal būt laužas kur baigia degti,
Tu arti ir be galo toli
Nuo manęs šią rugpjūčio naktį.

O į ežerą krenta žvaigždė,
Patikėsiu jai savo svajas.
Jas priglaus paslaptinga gelmė.
O aš lauksiu ir lauksiu Tavęs.

Neateisi? Na, ką gi. Nereik.
Tau esu tik keista moteris...
Štai vėl krintančią žvaigždę matau...
Paskutinė užgęsta viltis.

-3-

Mano mažo keisto pasaulio
Tu nevertas, tikrai nevertas.
Tavo žodžiai – tiktai apgaulė.
Neatversiu daugiau savo vartų.

Ir iš savo fantazijos narvo
Aš į laisvę Tave palydėsiu.
Ant žaizdos užauginsiu šarvą.
Ir jau niekad daugiau nemylėsiu.

Ar sakiau, kad daugiau nemylėsiu?
Ar kartojau, kad būsiu ledinė?
Žvaigždę vėl širdimi palytėsiu
O viltis – ji užgęs paskutinė.

Aš vėl krintančią žvaigždę matau
Pamirštu, ką sau tyliai sakiau...