Vėl viskas iš naujo, kaip iš odos nerias gyvatė,
Kaip paplotį laužo kas dieną vis kitą.
Ir kaip paprastai: tai tirpsta burnoj, tai ryju save patį,
Tik skaitau pirmą kartą dar džiūstantį mitą.

Sukasi ratai, pasauliai, begalybėj nuo nulio, nuo pirštų,
Visur viskas vienoda – sausiai, vasariai.
Ugdaus permainom juslę – kas nauja, tas sensta ir miršta...
Tik ten kažkas kita, lenkiuos žvaigždei Vakarei.