Tą kartą angelas su manimi kalbėjo
ir kvietė paviešėt virš debesų.
Jo(s) balsas taip gražiai skardėjo
lyg dainos baltų protėvių ir seserų...

Sparnais kabinos į stygas gitaros
ir kvietė kilti saulės spindulių taku.
O aš, nuo laimės žemėje apgirtęs,
ropojau po dirvonus tarp žolių.

Ieškojau angelo aš laužo dūmuose,
kanopas susideginau žarijose...
Aš neradau tavęs, bet pažadėjau
sukurti tavo dainai atsako žodžius...

Ar susitiksim mes kada ne mintyse,
ar beišgirsiu dar žodžius iš debesų...
Tikiu, į dangų pakvietimas dar galioja,
kol aš neužbaigiau dar žemiškų darbų...

Todėl reikės tau nusileist ant žemės,
pamiršti išdidumą ir skirtumus visus,
lietum ir šypsena rašyt dainos žodžius
į baltą tošį, kol ji dega ir nepavirto laiko dūmais...