Aš dažnai skraidau paukščiais
Su nulaužtu sparnu,
Ir man visada klaikiai, žiauriai
Daros baisu,
Kad tiktai nusileidžiant pakilimo keliu
Nenutrūktų ir antras,
Ant kurio aš tupiu...
O antram atsiplėšus
Subyrėtų delnai,
į kuriuos atsirėmę
Buvom tarsi vaikai.

Bet, deja, subyrėjo...
Pasipylė jausmai...
Linksmas vaikiškas juokas
Ir svajonių kalnai...