*
Sutemę kiparisų aukštos pilys
Išvydo minią žvakių šviesoje--
Koks skausmo žemiško yra mūs gylis--
Gėla akių liūdnųjų, tu deja

Tik mėlynas šešėlis sutemos ir praradimo.
Tik vėjo sparnas kosmoso kely--
O perplėštas dangau, kalnų žara užkimo--
Tavo žaizda lyg ašara gili--

Ją išgiedos garsai? Nervingai vilnys plūsta,
Aidai nesuskaičiuojami rasos,
Palikę savo sielas, saulės gūžtą--
Liūdėt prie karsto žvakių liepsnos stos--

Sutemę kiparisų aukštos pilys
Išvydo minią žvakių šviesoje...


**
O kiparisai staugia lyg pašėlę
Juodžiausią gėlą, o Karaliau mūs,
Nuraudęs skliautas tiesia skausmo gėlę
Lig tavo karsto... Gedulo garsus

Kalnai kaip melsvą debesį surinko--
Dar kunkuliuoja ten aidai žarų--
Dangus ten aiži...skliautas jo įlinko--
Žvakelės skrenda degančiu aru--

O kiparisai staugia lyg pašėlę
Juodžiausią gėlą, o Karaliau mūs...


***
Kodėl gi nuslėpėt, kalnai, kalnai,
Tą baisią tiesą išganingą,
Kad nėr Tėvynės - tik mirtis tenai--
...Balta rauda ant melsvo karsto sninga--

Žvakelėmis sužibo žvaigždės susigūžę
Tamsiuos tarpekliuos tarp minių minios--
Meluok dangau, apie žiedų gegužę--
Jau skausmo kiparisai tik vynios

Juodų šešėlių amžiną staugimą--
Klasta išgrindė kelią - nelaisvės
Tos vargšės širdys, troškuly užgimę
Auksinių tualetų kruvinos garbės--

Kodėl gi nuslėpėt, kalnai, kalnai,
Tą baisią tiesą išganingą...