Rudenį lapai krenta iš ilgesio
Į vaiko saujas, prieš atvirą žingsnį.
Rūgpjūčio pabaigą vėjas nudilgina –
Vasaros pulsas perkūnijom tvinksi.

Čia ji, karštaskruostė, buvo svečias,
Čia jis, geltonkasis, prašo išeiti.
Bet ir ketvirto nebūna be trečio –
Žiemos – pavasariai draugiškai keičias.

Bet apie rudenį nuojautos plauko,
Naktys prailgsta, kai dienos trumpėja.
Derlių spalvingą ima nuo lauko –
Buvo toks laikas kai sėjo.

Kas atsitinka, kai vasara miršta,
Kai rankos rudens skruostą paliečia?
Nieko nedoro, tik atveriam indus,
Ir permainų vėjus vėl kviečiam.