Vaikščioki dangum, pravirkusi išlyk man ant delnų –
Tik alegoriškai tave paguosiu.
Vaikščioki žeme, pavargusi sakyki „eit nebegaliu“,
Ir poilsiui užuovėją tau duosiu.

Ašarų išdegintais delnais atgal pasukt bandysiu laiką,
Lyg savą kibirkštį bijodamas prarasčiau.
Tada svarstyklėmis sužaisdamas priminsiu mažą vaiką,
Pabūsiu ir niekuo, kad tik tave suprasčiau.