Šitas laiškas – liūdno rudens
Užlipdytas, sulytas ir drėgnas.
Ryt į lango stiklą barbens
Tik lietus, skarmalais apsirėdęs.

Ryt išeisiu ieškoti naštos
Netoli, ten kur dūsauja obelys.
Vėjas medžio lapais suplos –
Jie nubirs, nes kabėti pabodo,

Kaip pabodo upei lietus –
Ji pritvinko šio dangiško skausmo.
Plauna vėjo išskrostus krantus,
Pasimeldžia, kad jis nebesiaustų.

Šitas laiškas – liūdno rudens,
Liečia voko kraštus saulės lūpos.
Bet nešvies ji, greitai sutems,
O aš verksiu alėjoj priklupus.