Eisiu aš arba tu, būt kartu nebegalim,
tavo upės pavasarį turi nuslūgti, bet
neslūgsta, tik kyla į viršų ir dalosi –
vėl prigerti bijau, pavėluoti, užtrukti,

nes pabūt su tavim – tarsi mirti ir gimti,
tarsi būti užstrigusiai tarpe tarp žodžių.
Tavo vandenys supa ir niekad nerimsta,
net lietus, taip kaip tu, nesiryžta pabosti.

Užrakinsiu duris ir užvirinsiu spyną
karštakošėm žvaigždėm, be kurių temsta naktys.
Nebetvindyk namų, nebetvindyk kaimynų,
tiek nedaug teprašau, tik nurimt ir
                                              ---užakti---