Atsimenu, kartą prie tvenkinio seno
sėdėjau ant kranto vandens pakrašty.
Praplaukdamos gulbės tarp meldų šlameno,
o žuvys prie kojų pliaukšėjo arti.

Bet tądien aš ūpo žvejot neturėjau,
tad, saulei pakilus tarp medžių aukštų,
žolėj atsigulęs aš kilti galėjau
į mėlyną erdvę svajonių slaptų.

Debesys niūrūs greit dangų užslinko
ir ėmė dundenti griaustinis duslus.
Pašokau, kai medžiai nuo vėjo palinko,
atnešusio debesio juodo purslus.

Beregint jaučiau, kaip jausmai prisipildė
nykių praradimų ir džiaugsmo aidų.
Ir mane tarytum laimikis sušildė, –
lyg su nešuliu eičiau namo nuo krantų.