Kai vakarais lėtai užgęsta šviesos,
Pasiklausykim liūdno valso,
Atbėgančio per ežerą
Iš žiburių anapus.
Pasiklausykim,
Uždekim savo žiburius
Ir taurėje raudono vyno
Paskandinkim mylimųjų neturėjimo ilgumą.
Tegul tylės bereikšmiais žodžiais žmonės –
Mes užsimerkę girdim liūdną valsą,
Ištiesiame rankas į naktį,
Ir šilta...
Apsikabinus liūdesį,
Nes tiktai jis šią naktį mus supranta.
Tik jis ir liūdnas valsas
Kaip brolis ežero stiklu groblėtu
Atbėga nešinas ramybe,
Sako:
„Tylėkit, nemylėkit, nežadėkit
tam, kas siekia,
kalbėkit, pasiduokit
tam, kas vienas įžengia į naktį,
tam, kas girdi liūdną valsą...“