Kiekvienoj tyloj
Atrasim aidą,
Paliestą grublėtų pirštų
Parko vėsumoj,
Kiekviename žmoguj atrasim
Piktą klastą,
Nors ir slepiamą po džiugesio šydu.

Tikrumu, žmogau, matuojami
Gyvenimo verpetai,
Nugyventos dienos – sielos tikrumu.
Nenuleisk akių, sutikdamas
nedorą kitą,
Nesijausk už medį
stipresniu.